svečių kambarys.

Tay prabilus, Dave'as susiraukė:
- Ne, mes dar privalom gyventi, kad ir koks tas gyenimas bebūtų....
Atsiduso.
- Kodėl taip pasielgei? Niekada nebūčiau sau atleidęs...

-Wait. Tu. Mane. Ištraukei?-susiraukė ir iškošė:
-Kaip tu galėjai? Aš nebenoriu gyvent. Aišku? ne dabar, tai rytoj aš nusižudysiu. Nestabdyk manęs, prašau,-suinkščia.

- Yeah,ištraukiau. Nes esu toks savanaudis, kad galvoj utik apie tai kaip gyvensiu be tavęs... Neleisiu tau to. Nenusižudysi.
Nukerta ir suraukia antakius.

ji gležnais, pabalusiais pirštais perbraukė per jo skruostą ir tarė:
-Atleisk. Atleisk, jei tave paliksiu.

- Tay, baik, be tavęs aš negyvensiu.
Susiraukė ir priartėjęs, paėmė jos ranką.
- Per daug tave myliu, kad leičiau...
Sunkiai atsiduso.

-Už ką tu mane myli? Nesu verta tokios meilės. Aš iki ausų įklimpus į depresiją,buvusi narkomanė ir negaliu išnešiot kūdikio. Už ką mane myli?

- Už tai, kad esi. Narkotikai... tu išsikapstei. Depresiją įveiksim kartu. O kūdikis..Tai ne tavo kaltė.

-Aš tavęs nenusipelniau,-prikanda lūpą.

- Nesu aš toks nuostabus kaip, kad tu įrodinėji...
Blausiai šypteli.
- Čia tu mano gyvenimo saulė.. Todėl man reikia,kad šviestum toliau.

-Ta saulė labai deformuota..-prikando lūpą. Ji vis dar graužėsi, kad negali išnešioti vaiko.